Istorija

1867 m. inžinierius, generolas, geležinkelių tiesimo specialistas Aleksejus Melnikovas, atvykęs į Vilnių tiesti geležinkelio Peterburgas – Vilnius, nusipirko Markučių dvarą iš lenko gydytojo Igno Godlevskio.

1867 m. A. Melnikovas įsigytame dvare pradėjo naujo namo – vasarvietės statybą. Ji buvo baigta 1868 m. Tais pačiais metais pastatyti ir pagalbiniai pastatai – mažesnis namas dvaro samdiniams bei arklidės ir vežiminė. Apie tai yra žinoma iš pastatų įvertinimo 1868 m. gegužės 8 d. akto. Jame pakankamai išsamiai aprašytas centrinis sodybos namas: sužinome, kad namas su dviem mezoninais pastatytas ant akmeninių pamatų, yra išvardinti namo langai ir jų išdėstymo tvarka, apdailos elementai. Trumpai aprašomi kambariai, jų dydis.

1875 m. Varvarai Melnikovai ištekant už Vasilijaus Moškovo, A. Melnikovas padovanojo jai Markučių dvarą kaip kraitį. Dovanojimo akte išsamiai apibūdinamas dovanojamas turtas: miškai, vandens telkiniai, vasarnamių naudmenos, dirbama ir nedirbama žemė bei visi dvaro pastatai. Dovanojamą Markučių dvaro kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą bei grynas lėšas A. Melnikovas įvertino 100 000 rublių sidabru. Muziejuje išlikęs ir saugomas šio dvaro planas bei 1875 m. spalio 30 d. sudarytas šio dvaro dovanojimo V. Melnikovai aktas.

Nuo 1875 m. lapkričio 25 d. (tai pažymėta dvaro dovanojimo akte) A. Melnikovo dukra Varvara Moškova tapo Markučių dvaro savininke, kurį valdė iki mirties (1935 m.).

Markučių dvare A. Melnikovo duktė nuolat gyventi įsikūrė ne iš karto. 1877 m. išsiskyrusi su Vasilijumi Moškovu, ji kurį laiką gyveno Peterburge. Susituokusi su Grigorijumi Puškinu išvyko gyventi į Michailovskoje, kur gyveno iki 1899 m. Į Markučius savininkė atvykdavo tik laikinai – dažniausiai vasaroti. Markučių dvarą valdyti ji pavesdavo savo patikėtiniams.

Į Markučius Varvara ir Grigorijus Puškinai persikėlė tik 1899 m., pardavę sodybą Michailovskoje.

Apie Markučių dvarą Grigorijaus ir Varvaros Puškinų laikais duomenys užfiksuoti 1868–1935 m. dvaro inventorizacijos knygose, dvaro sąmatose bei kituose to meto dokumentuose. Išlikusiuose dokumentuose pateikti duomenys apie dvaro žemes, pastatus, žemės sklypų ir namų nuomos sutartis bei nuomininkus, teisminius ginčus bei naujai pastatytą gyvenamąjį namą – dvaro centrą. Yra duomenų apie centrinio namo kambarių apstatymą, baldus bei kitus daiktus (vėliau šie duomenys panaudoti kuriant muziejų – siekta maksimalios autentikos).

Žinoma, kad visas dvaro centrinės sodybos ūkinis – pagalbinis sektorius buvo pastatytas namo pakalnėje: taisyklingo išplanavimo kieme buvo arklidės šešiems arkliams, medinė ledainė, paukštidė, sodo namelis ir mūrinis rūsys įkalnėje. Šalia – didelis vaismedžių sodas, aptvertas medine tvora. Dvaro parkas užėmė 15 ha. Parkas buvo aptvertas vielos tvora ir gražiai prižiūrimas. Jame tyvuliavo keturi tvenkiniai, įrengti kriketo aikštelė, vyno rūsys, ledainė, oranžerija, kurioje augo palmės, fikusai, oleandrai, rožės, kaktusai, buvo laikomi povai.

Dvaro žemėse buvo pristatyta vasarnamių, kuriuos G. ir V. Puškinai nuomodavo ir gaudavo iš to nemažai naudos. Išlikusios nuomos sutartys, iš kurių matyti, kad dažniausiai buvo nuomojamos Pušinės, Parko, Sodo, Kačerginės, Naujosios Michailovskojės vilos. Nuomoti ne tik vasarnamiai, bet ir žemės sklypai, kuriuose steigėsi restoranai, kavinės, parduotuvės. Du namus, rūsį, ledainę ir žemės sklypą 1901 m. sutuoktiniai nemokamai išnuomavo labdaros organizacijai „Dobrochotnaja kopeika“, kurios Paplaujos skyriaus pirmininke buvo V. Puškina.

Mirus Grigorijui Puškinui toliau dvaro reikalus tvarkė ji pati. 1905-1906 m. revoliucinio judėjimo metu V. Puškinos lėšomis Markučių dvare įsteigta policijos apsauga. 1910 m. dvaras įtrauktas į miesto ribas. 1913 m. ji pradėjo statytis dviejų aukštų mūrinį namą Subačiaus g. Nr. 6. (manoma, kad jau tada jos sąmonėje subrendo idėja paversti dvaro centrinę sodybą poeto A. Puškino atminimo saugojimo centru, o pačiai persikelti gyventi į naujai statomą namą).

Lėšų pragyventi ji gaudavo, nuomodama vasarnamius bei pardavinėdama žemės sklypus. Dvaro pastatų ir žemės sklypų smulki parceliacija vyko ir esant gyvam Grigorijui Puškinui.

Vokiečių okupacijos metu V. Puškina kelerius metus gyveno Peterburge. Pirmasis pasaulinis karas Markučių dvarui padarė didelių nuostolių. Dvaro ūkis smuko. Iš V. Puškinos sudaryto dvaro nuostolių sąrašo žinoma, kad piniginė nuostolių vertė siekė 105 736 rublius: sugriauti keli namai, sudegintos Pušinės ir Naujosios Michailovskojes vasarnamiai, arklidė ir rūsys prie Pušinės vilos. Iškirsta daug miško. Labai nukentėjo dvaro parkas ir sodas bei gyvenamojo namo patalpų apstatymas: dingo vertinga Grigorijaus Puškino medžioklės trofėjų ir ginklų kolekcija, nemažai paveikslų, knygų ir kitų daiktų.

1917 m. grįžusi iš Peterburgo į Markučius Varvara Puškina jau nerado ankstesnės prabangos. Smukęs Markučių dvaro ūkis nepajėgė atsigauti. V. Puškinai iki mirties teko kovoti dėl dvaro išsaugojimo nuo galutinio bankroto.

Nuo 1920 m. Markučių dvaro smulki parceliacija tapo nuolatiniu reiškiniu: neturėdama pastovaus pragyvenimo šaltinio (neskaitant gaunamos pomirtinės vyro pensijos), tačiau nepajėgdama atsisakyti dvarininkiškų įpročių ir prabangaus gyvenimo, iki pat mirties V. Puškina pardavinėjo žemės sklypus. Tačiau dvaro materialinė padėtis nuo to negerėjo, o atvirkščiai – dvaro savininkė brido į vis didesnes skolas. Jai priklausiusiose, bet parduotose žemėse išaugo visas Markučių priemiestis, atsirado apie dvidešimt gatvių. Priemiestis priartėjo prie pat centrinės sodybos.

Paskutiniais gyvenimo metais jos nuosavybėje buvo tik daugiau nei 3 ha dvaro dalis – praktiškai jai liko tik centrinė Markučių dvaro sodyba (tai liudija V. Puškinos testamentas).

1935 m. V. Puškina mirė, palikdama dvarą skolose bei teisminių ginčų rutinoje.

Toliau bankrutuojančio dvaro reikalus tvarkė jos patikėtinis ir testamento vykdytojas Vladimiras Nazimovas. Jis buvo parengęs dvaro likvidacinį planą.

Tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Lietuva tapo TSRS sudėtine dalimi, dvarai Lietuvos TSR buvo nacionalizuoti.